Tiesa/Drąsa: 1 mėn. su AI kolega

Praleidau mėnesį darbui naudodamas AI įnagius, kad tau to daryti nereikėtų. Juokauju. Pasakoju tik dėl to, kad tu padarytum tą patį.

Mėnuo - sąlyginis laiko gabalas. Maždaug taip aš jį jaučiu. Maždaug tiek man reikėjo, kad visai netyčia sau pasakyčiau: “pala, aš jau nebemoku dirbti be AI”.

Pirmą kartą rimtesnių santykių su dirbtiniu protu turėjau prieš pora metų, kai konferencijai “Full Digital” rengiau pranešimą apie Repliką - vieną iš AI Companion programėlių. To daikto paskirtis - apsimesti žmogumi ir sukurti vartotojui iliuziją, kad jis iš tikro bendrauja su protaujančia ir jausmų turinčia asmenybe.

Kažko ypatingo neatradau - tik tą keistą skonį burnoje, kai pajunti, kad ribos tarp žmogiško ir algoritminio prado ima nykti.

Šiemet AI įnagius “programiškai” integravau į savo darbo dieną. Stengiausi nepradėti darbo, nepaklausęs savęs, ar tam darbui negaliu gauti dirbtinio proto pagalbos.

Štai, ką supratau.

---

Tiesa. Drąsa. Gėda.

Pirmiausia supratau, kad mums vis dar gėda prisipažinti, kad naudojame AI.

Žmonės privengia girtis, kad kažką darė naudodami AI įrankius. Niekas viešai apie tai nekalba. Kai imi jaukiai ir asmeniškai klausinėti, paaiškėja, kad - visai gali būti - dirbtinio proto įrankius naudoja beveik visi.

Kodėl gėda, nejauku? Ar atrodo, kad sukčiaujame? O gal iš tikro išsigandome isterijų apie tai, kad vieną dieną visus mus pakeis algoritmai?

Užduok šitą klausimą ir sau.

Sėsdamas rašyti teksto, turėjo nuolat save drąsinti. Nes ir man vos vos nejauku prisipažinti, kad pastarąjį mėnesį 95 % darbų dirbau kartu su AI kolegomis.

Į mėnesio pabaigą supratau, kad tiesiog neapsimoka nenaudoti dirbtinio proto. Tie likę 5 % yra keisti atvejai, kai aš sąmoningai nuspręsdavau nenaudoti AI, nes, nostalgijos skatinamas, ką nors norėdavau padaryti 100 % pats.

---

Efektyvumas. Greitis.

Dirbtinio proto naudai įrodyti nereikia teorijų ar skaičiavimų.

Kalbantis su žmonėmis, linkusiais slėpti AI naudojimo faktą, paaiškėdavo esminis niuansas, kodėl jie jungdavo dirbtinio proto programas.

Dažniausiai juos tai daryti priversdavo gyvenimas.

Pavyzdžiui, projektų vadovei reikia skubiai parašyti nesudėtingą komunikacinį tekstą. Jei eitų įprastinio proceso keliu, užtruktų pora dienų.

Reikėtų suplanuoti rašančiam žmogui darbą ir numatyti laiką. Greičiausiai iškart tokio žmogaus negautum - darbai planuojami savaitei į priekį. Tektų suformuluoti užduotį ir ją įkelti į kokią nors darbotvarkės programėlę.

Jei projektų vadovė sėdi įmonėje, kuriai tekstus rašo išorinė agentūra, procesas taptų trigubai ilgesnis.

Vietoje to - suformuluoji užduotį AI įrankiui ir gauni sprendimą per kelias minutes. Dar keletą užtruksi, kol suremontuosi viską, ką AI padarė neteisingai.

Kita situacija - klientas duoda miglotą, tačiau nesudėtingą užduotį. Įprastai, turėtum pas jį grįžti, suplanuoti susitikimą ar rašyti laiškus, kad užduotį patikslintum. Klientas nebūtinai skubėtų, nors pati užduotis “turėjo būti atlikta vakar”. Klasika.

Bet jei turi patyrusį kūrybinių užduočių operatorių (“patyręs” čia svarbus žodis) - per pora valandų gali grįžti pas klientą su pluoštu galimų sprendimų, iš kurių jis išsirinks tokį, kurį ir turėjo omeny pateikdamas savo miglotą užduotį (tikėtina, kad tuo metu nė pats iki galo nesuvokė, ko reikia).

Šios situacijos žmones verčia nepaisyti įprastų darbo procesų, o AI įrankiai padeda jas išspręsti efektyviai ir greitai.

Aišku, taip gali įveikti ne visas užduotis. Labai svarbi mano minėta operatoriaus patirtis - kuo konkrečiam darbui reikalingos patirties žmogus turi daugiau, tuo geresnį rezultatą jis gaus naudodamas AI įrankius.

---

Apgavystė. Pamokos. Tiesa.

Grįžkime prie mano istorijos.

Pirmi mano bandymai pasitelkti AI įrankius reklamos agentūros užduotims buvo apverktini. Būtent dėl to į AI galimybes žvelgiau skeptiškai.

Buvau bjauriai apgautas futuristų ir AI evangelistų!

Jų primokytas, aš maniau, kad dirbtinio proto įrankiai tiesiog ims ir padarys visus darbus už mane. O aš sėdėsiu, papsėsiu pypkutę, negronius gurkšnosiu.

Nė vėlnio, blet!

Paaiškėjo, kad dirbtinio proto įrankiai negali už mane daryti darbų. Jiems viskas gaunasi šleivai, o aš sugaištu daugiau laiko bandydamas AI iš visų pusių “pamokyti”, nei sugaiščiau pats imdamas ir padarydamas.

Išbandžiau daugybę pokalbio su AI įrankiais galimybių bei formatų, netgi tuos minimodelius mėginau “ištreniruoti” (kai susikuri sau mažutį modeliuką ir primokai jį atlikti kokį nors labai specifinį darbelį). Šūdas. Vis tiek nepavykdavo gauti pakenčiamo rezultato.

Faktas. Bent kol kas AI nedirbs už tave. Nedarys jis tavo darbų. Nė nesvajok. Bet gal tai nėra taip blogai? Vadinasi, tavęs dar neatleis. Bent kurį laiką. Bingo!

---

---

Kūryba. Prakaitas. Laisvė.

Aš esu bandytojas. Nemėgstu skaityti instrukcijų, nors ne kartą dėl to esu stipriai nukentėjęs. Ir šį kartą neketinau sustoti.

Aš taip pat mėgstu kokį nors naują įgūdį ar sritį įvaldyti per maksimaliai trumpą laiką. Viską metu į šalį ir mėnesį ar du gilinuosi tik į tą vieną dalyką. Kažkada, labai seniai, siunčiau CV į vieną startupą, nes patiko siūlomos pozicijos pavadinimas, nors ir nesupratau, ką ten reikia dirbti. Parsisiunčiau pora skaitmeninių knygų ir po savaitgalio jau žinojau.

Taigi, maždaug tuo metu, kai dramatiškai supratau, jog dirbtinis protas nedirbs už mane, nusprendžiau saviprievartos būdu jį toliau mėginti.

Pakeliui supratau vieną tiesą, kurią gal ir nujaučiau anksčiau, bet nebuvau jos pamatęs taip ryškiai ir aiškiai.

Mano darbai - reklamos agentūros klasika. Tačiau, kai šiame tekste vartoju žodį “kūryba”, omeny turiu plačiausią šio žodžio reikšmę. Mano mintys galioja daugybei dalykų, kurie daromi įmonėse ar organizacijose - strategijoms, prezentacijoms, planams, pranešimams. Viskam, ką reikia sugalvoti ir užrašyti.

Kai susiduriame su tokia kūryba, daugiausiai jėgų išvaistome “balto lapo” stadijoje. Ši dalis - pati sunkiausia, spėčiau, ji suryja 60-70 % mūsų energijos. Kai perlipame šį etapą - belieka redagavimas, korekcijos ir tikslinimas. Juokų darbas.

Štai, pavyzdžiui, aš iš savo asmeninės patirties žinau, kad ką nors intensyviai rašyti “nuo balto lapo” stadijos žmogus gali kokias 5-6 valandas per dieną. Po to - smegenys išdžiūsta, susitraukia ir belieka kruvina kankynė.

Būtent šiame etape dirbtinio proto įrankiai yra patys naudingiausi.

Čia - tikra revoliucija.

Staiga supranti, kad gali padaryti dešimt kartų daugiau dalykų, nei darydavai iki šiol. Ir net nesijauti baisiai pavargęs.

Įspūdinga, bičiuliai, tiesiog kolosalu!

---

Procesas. Rezultatas. Be prakaito.

Tinkamiausias žodis apibūdinti tokį darbą su AI įrankiais yra brainstorming. Šis žodis dažnai naudojamas kalbant apie dirbtinio proto pagalbą, tačiau, kol nepabandai pats, iki galo nesupranti, ką tai reiškia. Į žmogišką brainstorming atitikmenį procesas panašus, tačiau yra ir įvairiausių specifiškumų.

Pavyzdžiui, tau nereikia taikytis prie kito žmogaus nuotaikos, elgesio ypatybių. Jis niekada nevėluoja ir visada padaro tai, ko paprašai. Iš kitos pusės, šiandieniniai AI įrankiai yra linkę mums pataikauti. Jie visada džiaugiasi tuo, ką tu sugalvoji - įsijausti į genijaus vaidmenį labai lengva (ir tai visai nepadeda).

Beje, čia dėstau savo personalinį taikomosios kūrybos procesą.

Aš netikiu visokiais stebuklingais “promptais” ar ypatingais darbo su AI metodais, kuriuos gali atsisėsti ir išmokti. Viską sužinai bandydamas ir taip pasigamini savo personalinius būdus bendrauti su AI ir gauti iš jo maksimalios naudos.

Dėl to ir nenoriu gaišti laiko pasakodamas niuansus - esu tikras, kad tu turi savo būdą santykiauti su algoritmais. Tad jei žengsi šiuo keliu - vienintelis patarimas, kurį galiu duoti - turėk kantrybės.

Gali būti, iš pradžių nesiseks ir atrodys, jog pačiam pasidaryti dalykus senoviniu būdu yra paprasčiau. Bet pabandyk pakentėti ir sulaukti akimirkos, kai AI įrankį valdysi kaip kokį Wordą, Power Pointą ar Photoshopą. Kol kas dirbtinis protas yra ant to paties laiptelio - programa, leidžianti dalykus daryti efektyviau.

Taigi, sėdi prieš tuščią lapą. Turi užduotį. Kaip dirbti įprastai?

Įprastai, kurį laiką volioji durnių. Rašai sakinius, juos trini. Bandai ką nors pagūglinti. Ar susirasti įkvepiančių pavyzdžių. Galų gale, šiaip ne taip sulipdai pirmąjį draftą. Jį patobulini, supranti, kad gavosi niekalas, trini ir vėl pradedi iš naujo.

Kapsi minutės, paskui - valandos. Kartu kyla ir streso potyvinis. O jeigu nepavyks? Kodėl aš toks nemokša? Kodėl man reikia tiek daug laiko tokiai paprastai užduočiai? Kur gyvenimo prasmė? O gal viską mesti? Visa tai - “balto lapo” dramos.

Šį maratoną už tave gali nubėgti dirbtinis protas. Sugaiši 10 min., kol paaiškinsi jam užduotį, nupasakosi siekiamą rezultatą, duosi naudingos medžiagos, interneto nuorodų ar pavyzdžių to, kaip reikia daryti dalykus.

Per mintę iš jo gausi 10 variantų. Nieko gero? Patikslini užduotį, gauni dar 10. Nori 20? Galima ir 20. Per pusvalandį turi kalną medžiagos.

Aš ją vadinu - Šūdų Krūva. Nes tokia ta krūva ir yra.

Ten nėra nieko, ką galėtum paimti ir iškart kur nors pritaikyti. Ir tai yra tiesa - net jei 95 % darbų darau naudodamas AI įrankius, ko gero nebuvo atvejo, kad iš mano “dirbtuvių” iškeliautų dalykas, kurį 100 proc. pagamino dirbtinis protas.

Tačiau dirbtinis protas labai greitai atliko tą darbo dalį, kuriai anksčiau išeikvodavau 60-70 proc. savo kūrybinės energijos.

Tau belieka iš tos Šūdų Krūvos išrankioti deimantus. Skeveldras, iš kurių gali padaryti ką nors iš tikro gero. Taip dirbti yra smagu - juodą darbą atlieka algoritmas, o tau belieka selekcija ir tobulinimas, gludinimas, improvizacijos.

Kitaip tariant - iš tikro kūrybiškas darbas.

---

Redaktorius. Didžėjus. Dievas.

Pabūsiu nepraustaburnis. Nes tik nepraustaburnis gali šiame kontekste pasikviesti Dievą. Tačiau būtent taip imi jaustis, kai pradedi dirbti su AI įrankiais. Dievas.

Jei atvirai - buvo silpnumo akimirka, kai pats sau nusišypsojau ir tyliai ištariau: “bet man nebereikia pusės mano kolegų, viską vienas galiu padaryti”. Vėliau susigėdau ir daugiau taip nebegalvojau, bet tą pagyrūniška akimirka įsiminė. Dievas.

Bet iš tikro - tas kūrybos etapas, kur tau reikia išrinkti potencialias idėjas ir jas tobulinti yra vienas malonumas.

Kuriant meną yra kitaip - ten smagus visas procesas, bet ten nėra ir tų stresą varančių faktorių, kurie būdingi taikomajai kūrybai - deadline’ų, klientų, brandbukų ir kitų tave ribojančių aplinkybių.

AI įrankius naudoju būtent taikomajai kūrybai. Tekstus Substackui rašau pats, savo galva ir rankomis. Nebent Perplexity informacijos paieškau ar Sora iliustraciją pasigaminu.

Rašau pats, piešiu pats ir pats sugalvoju, ką piešiu. Kodėl? Nes taip noriu - man patinka įdomiai rašyti ir dailiai piešti. Nematau priežasties ten naudoti algoritmus.

Galima būtų svarstyti apie tai, kuo skiriasi meno kūrinys nuo to, ką parašė ChatGPT, nupiešė Sora ar “nufilmavo” Kling. Bet čia - kita tema, gal kada prie jos grįšiu.

Dirbant dirbtinis protas pasiteisina. Čia mes dažniausiai esame anonimai (arba beveik) - svarbu ne kūrėjo asmenybė ar pastangos, o tai, ką ji, jis ar jie sukūrė, rezultatas. Juk dažniausiai apie savo projektus kalbame tardami “mes”.

"Mes” - anoniminis personažas. Todėl nesuprantu, kodėl į tą anoniminį “mes” būrelį negalima įsileisti dirbtinio proto. Juk tuomet rezultatą gauname greičiau, todėl jis - geresnis (nes mes gauname daugiau laiko tobulinimui).

P.S. Beje, 90 % atvejų AI įrankius naudoju lietuvių kalba.

---

ChatGPT. Power Point. Dyson.

Tau gali kilti klausimas - o ką aš išvis naudoju? Apie kokias programas kalbu? Tiesą pasakius, tai - visiškai nesvarbu.

Aš naudoju tai, ko man reikia darbui atlikti. Ir nenaudoju to, ko nereikia (nebent laisvalaikiui, žaidimui). Dirbu agentūroje, todėl yra žmonių, kurie kai kuriuos AI įrankius naudoja ženkliai geriau nei aš. Jei man ko nors reikia, ko gerai nemoku - galiu paprašyti pagalbos.

Tu taip pat gali naudoti tai, ko reikia būtent tau.

Pasakysiu dar daugiau. Jei tik kyla mintis, kad kažkokia tavo darbo dalis gali būti automatizuota - yra labai didelė tikimybė, kad jau yra sukurtas AI įrankis, kuris būtent tai ir gali už tave padaryti.

O svarbiausia - jei jau radai “santykį” su vienu AI įrankiu, padoriai su juo apsipratai - nesunkiai “pralauši” ir bet kurį kitą. Nors jie daro skirtingus dalykus, tačiau “vairalazdė” visur ta pati - langelis, į kurį tau reikia įrašyti/padiktuoti tekstą.

Žiauriai paprasta. Kažko nemoki? Kai prisireiks - išmoksi.

Ar verta bandyti viską iš eilės? Juk vien ChatGPT konkurentų yra visas spiečius - Claude, Perplexity (šitas labiau paieškai), Grok (Elono Musko variklis), Gemini (Google), Copilot (Microsoft), net Facebookas ką tik paleido savo kreivą šleivą Meta AI (jį gali pasiekti iš savo FB lango). O kur dar visokie specializuoti, tik rašymui skirti modeliai ir modeliukai!

Bandyti galima viską, bet greitai suprasi, kuris modelis tau yra “mieliausias”. Jų rimtai lyginti net neverta - AI varikliai atnaujinami taip greitai, kad eiliniam piliečiui susigaudyti sudėtinga - šią savaitę “vos vos” geriau gali dirbti vienas modelis, o kitą - jau kitas, nes kaip sykis pasirodė atnaujinimas.

Pradžioje mėgdavau tą pačią užduotį duoti keliems modeliams iškart. Vėliau mečiau. Kokybine prasme nieko ypatingai geresnio negaudavau - tiesiog pasigamindavau didesnę Šūdų Krūvą ir dėl to sugaišdavau daugiau laiko ieškodamas deimantų.

---

Liūdesys. Beprasmybė. Adam Smith.

Dėl to, kad šiandien reikia mokytis naudoti naujus įrankius, kaltas ne Dievas, likimas ar Sam Altman (ChatGPT kūrėjas). Kalti mes patys ir pasaulis, kurį seniai sukūrėme.

Vakarų pasaulis pagrįstas nuolatiniu apsukų didinimu. Viskas turi vykti vis greičiau, visko turime pagaminti vis daugiau, viskas turi nuolat pigti.

Begalinis augimas yra Vakarų pasaulio gyvenimo būdas. Dėl to mes lekiame lyg akis išdegę, esame nuolat persidirbę, šnekame apie burnoutus, vaikštome pas terapeutus.

O juk Vakarų ekonomikos tėvas Adam Smith dar 18 a. įmatė tiesą - bet kokioje valstybėje vienu metu yra tam tikras pinigų kiekis. Jei susitraukia viena gyvenimo sritis, pinigai plūsteli kitur, tačiau jų nei padaugėja, nei sumažėja.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad augimas konkrečioje ekonomikoje turi “lubas”. Kai trūksta erdvės - vienas verslas ar įmonė auga prarydami ar išstumdami iš žaidimo kitus.

Tad ir mūsų begalinis lėkimas tampa beprasmiškas - mes nekuriame jokios realios vertės, tiesiog dalyvaujame begalinėse bulių kautynėse.

Visi šie išvedžiojimai yra tam, kad vos vos paliūdėtume.

Nepaisant euforijos, kol kas AI išradimai yra naudojami niekams. Aš dirbu reklamos agentūroje, bet mes nesukuriame nieko ypatingai naudingo. Nesukuria ir dauguma mūsų klientų. Mes tiesiog kurstome gigantišką šiuolaikinio verslo mašiną.

Kaskart, kai paskelbiu naują optimistinį tekstą apie dirbtinio proto įrankius, būtinai ateina keletas komentatorių ir sako: “naudoji tik lašą AI galimybių, todėl nieko nesupranti, geriau patylėk”.

Šiek tiek pikta - bet gal labiausiai dėl to, kad komentatoriai yra teisūs. Kol kas platusis dirbtinio proto įrankių pritaikymas yra matomas tose srityse, kurioms reikia papildomo efektyvumo greičiau įgyvendinant įprastus procesus.

O juk galėtume susitarti, kad daugiau neskubėsime. Nebesirūpinsime begaliniu augimu, gaminsime tiek dalykų, kiek jų iš tikro reikia ir negaminsime nesąmonių, kurias šiuolaikinis žmogus vėliau išmeta į mišką ar vandenyną.

Suprantu, kad taip nebus. Suprantu, kad ir toliau paknopstomis lėksime. Toliau siųsime žmonėms užduotis su prierašu “šito reikėjo vakar”. Toliau mėginsime į standartinę 8 val. darbo dieną papildomai sugrūsti bent pusę tiek darbų.

Bet jeigu šiandien savo karjeras pradedantiems sukti 20-30-ečiams AI įrankiai padės sutaupyti energijos ir išvengti eilinio burnouto - jau galėsime tarti, kad dirbtinis protas pasiteisino.

»

POST SCRIPTUM. Šiaip nemėgstu kviesti skaitytojų dalintis savo patirtimis komentaruose. Bet šį kartą sulaužysiu savo taisyklę - labai įdomu, ką tu jauti ir galvoji apie dirbtinį protą? Įtariu, kad tavo patirtys bus įdomios bei naudingos ir kitiems žmonėms. Tai sulaužyk ir savo taisyklę - nekomentuoti. Davaj, laukiu!

---

Dar keletas rašinėlių panašia tema, jei nespėjai perskaityt